Gimiau, smėlio pilis stačiau ir užaugau Kauno mieste.
Polinkis į meną išryškėjo jau vaikystėje – peckeliojau visus popierinius paviršius, kopijavau visus pieštus personažus.
Vis dėl to iki pat  17 metų negalvojau būti dailininku.
Menus apsisprendžiau studijuoti netikėtai – kai mane už rankos viena moteriškė nuvedė į vakarinę dailės mokyklą. Po  pirmosios užduoties (nupiešti pastatytą paukštį) dailės mokytoja liepė tuoj pat užsirašyti čia mokytis.
Na taip vakarus ir leisdavau – mokinausi įvairių menų. Viską pamėgau - lipdyti iš molio, grafikos subtilybes, patiko ir gaunami stebuklai su paprastu nespalvotu pieštuku, tapybos menas ir dėstoma teorija apie meno stilius ir įvairius menininkus.

Baigęs Kaune J. Vienožinskio kolegiją menų fakultetą pagalvojau, kad gerai būtų pasižiūrėti kaip Vilniečiai gyvena. To pasekoje čia užstrigęs esu jau 6 metus.
Mindamas Vilniaus dailės akademijos koridorius už tai gavau magistro diplomą. Dabar užaugęs galėsiu tapyti ir restauruoti paveikslus.

Jau seniai jaučiu didelį malonumą piešti  linksmus žmonių portretus, paryškindamas jų bruožus. Smagu žiūrėti kaip iš tokių piešinių juokiasi žmonės, o ir pačiam patinka iš jų juoktis. Todėl jau ne vieną vasarą važiuoju į pajūrį.
Ne vien juokais patinka leisti laiką. Tapydamas galiu atsipalaiduoti, išlaisvinti savo vidinį pasaulį. Patinka lietuviškasis ekspresionizmas. Tai turbūt įtakojo mano pačio tapymo manierą, stilių. Net ir tapydamas bandau atkreipti į įvairias komiškas situacijas, vaizdus. Linksma stebėti, kai senyvo amžiaus žmonės su nuostaba žiūri į jaunų žmonių viešai daromus įvairius dalykus. Manau savo laikais jie ne mažiau įvairiai aktyvūs buvo. Panašias temas ir bandau užfiksuoti savo drobėse.
Dažnai žmonės daug ko apie save nežino, kol nepamato savęs iliustruoto. Pamatę net susigėsta. Džiugu pagelbėti žmonėms save pažinti.  
Daug kas mano, kad esu kilęs iš menininkų dinastijos. Tačiau mano giminėje tokių tikrai nebuvo. Net nežinau, kaip čia man toks genas papuolė. Bet džiaugiuosi tokį radęs savyje.